10 dievo isakymai

Mozė parašė penkias pirmąsias Biblijos knygas, kurios nupasakojo prieš tūkstančius metų įvykusį Izraelitų tautos gimimą. Mozės misija buvo pristatyti šią naciją, kaip šviesulį aplinkinėms tautoms. Mozė išvedė Izraelitus (kitaip – žydus) iš vergovės Egipte, per taip vadinamąją išvadavimo misiją Passover (Pascha) — kai Dievas išlaisvino Izraelitus, kaip simbolį būsimam visos žmonijos išlaisvinimui. Bet Mozės misija buvo ne tik išvaduoti Izraelitus iš egiptiečių vergovės, bet ir parodyti jiems naują gyvenimą. Penkiasdešimt dienų po Paschos, išvadavusios Izraelitus, Mozė juos nuvedė į Sinajaus kalną (Horeb kalną), kur jie sulaukė Įsakymo.

Tad kokius įsakymus gavo Mozė? Nors pilnas Įstatymas buvo ganėtinai ilgas, Mozė pirmiausia gavo specifinių moralinių įsakymų rinkinį, parašytą Dievo ant akmens lentelių, žinomų kaip Dešimt Įsakymų (arba – Dekalogas).  Šie Dešimt suformulavo Įstatymo apibendrinimą – viršenybę turinčias moralines sąlygas ir dabar jos yra Dievo stiprybė įkalbėti mus atgailauti.

Dešimt Įsakymų

Štai yra Dešimt Įsakymų, Dievo užrašytų akmenyje ir Mozės aprašytų Biblijos Išėjimo knygoje.

Dievas kalbėjo visus šiuos žodžius:

2“Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš vergijos namų.

3 Neturėk kitų dievų šalia manęs.

4 Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje.

5 Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, 6 bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

7 Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą.

8 Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.

9 Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, 10 o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, 11 nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.

12 Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

13 Nežudyk.

14 Nesvetimauk.

15 Nevok.

16 Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

17 Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo—nieko, kas yra tavo artimo”. (Iðëjimo knyga 20:1-18)

Dešimties Įsakymų standartas

Šiandien mes kartais pamirštame, kad tai yra įsakymai. Jie nėra pasiūlymai. Jie nėra rekomendacijos. Bet kiek mes paklūstame šiems įsakymams? Ši citata yra prieš Dešimties Įsakymų įteikimą.

… ir Mozė užkopė ant kalno pas Dievą. Viešpats pašaukė jį nuo kalno, sakydamas… Taigi dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, būsite ypatinga mano nuosavybė tarp visų tautų. Man priklauso visa žemė. (Iðëjimo knyga 19:3,5)

Ši citata yra iškarto po Dešimt įsakymų:

Po to jis, paėmęs sandoros knygą, tautai girdint, perskaitė. Jie sakė: “Visa, ką Viešpats įsakė, vykdysime ir būsime klusnūs”. (Iðëjimo knyga 24:7)

Pagalvokime apie tai. Kartais mano mokyklos egzaminuose mokytoja paskirdavo mums tam tikrą numerį klausimų (pavyzdžiui 20), tačiau leisdavo atsakyti tik į kai kuriuos. Mes galėjom, pavyzdžiui, pasirinkti bet kuriuos penkiolika iš tų dvidešimt. Kiekvienas mokinys galėjo pasirinkti penkiolika jam/jai lengviausių klausimų ir atsakyti tik į juos. Tokiu būdu mokytoja palengvindavo egzaminą.

Daug žmonių taiko tą patį principą ir Dešimčiai Įsakymų. Jie mano, kad Dievas, paskyręs Dešimt Įsakymų, turėjo omeny, „Įgyvendink pasirinktinai savo šešis iš dešimties“. Mes galvojame taip, nes instinktyviai įsivaizduojame Dievą matuojantį mūsų ‚gerus darbus‘ prieš mūsų ‚blogus darbus‘. Jeigu mūsų Geri Poelgiai atsvers arba panaikins mūsų Blogus poelgius, tikėsime, kad to užteks užsitarnauti Dievo malonę ir patekti į dangų.

Dėl šios priežasties daugelis mūsų deda daug pastangų atlikdami religines apeigas, tokias kaip lankymasis bažnyčioje, mečetėje ar šventykloje, melsdamiesi, pasninkaudami ir duodami pinigų vargšams. Tikime, jog šie veiksmai atsveria tuos kartus, kai nepaklusom kuriam nors iš Dešimties Įsakymų.

Deja, nuoširdus įsigilinimas į Dešimt Įsakymų rodo, kad ne tam jie buvo duoti. Žmonės privalo paklusti ir laikytis VISŲ įsakymų – visuomet. Šios užduoties sunkumas yra dažno maištavimo prieš Dešimt Įsakymų priežastis. Žinomas ateistas Christopher Hitchens užsipuolė Dešimt Įsakymų dėl tokių priežasčių kaip:

“… ir štai keturi ‚nevalia‘ kurie draudžia žudymą, svetimavimą, vagystę ir melą. Galiausiai yra draudimas geisti svetimo turto, draudimas geisti ‚tavo kaimyno‘… nuosavybės. …Vietoj blogų veiksmų pasmerkimo egzistuoja keistai išreikštas pasmerkimas purvinoms mintims… Jis reikalauja neįmanomo… Žmogui galima sutramdyti nedorus veiksmus…, bet uždrausti žmonėms juos mąstyti yra jau per daug… Jei dievas tikrai norėjo išlaisvinti žmones iš tokių minčių, jam reikėjo atsakingiau sukurti skirtingą rūšį“ (Christopher Hitchens iš knygos „Dievas nėra didis: Kaip religija viską sugadina“).

Kodėl Dievas davė Dešimt Įsakymų?

Manyti, kad arba Dievas priima 50% ir daugiau pastangų, arba Dievas suklydo norėdamas neįmanomo, reiškia nesuprasti Dešimties Įsakymų prasmės. Dešimt Įsakymų buvo skirti, kad padėtų mums atpažinti savo pačių problemą.

Pateiksiu pavyzdį. Sakykim, kad sunkiai nukritai ant žemės ir tau stipriai skauda ranką, tačiau nesi tikras dėl vidinių žaizdų. Ar lūžo ranka, ar ne? Nesi tikras ar tau tiesiog praeis, ar reikia rankos įtvaro. Taigi tu pasidarai rentgeno nuotrauką ir ji parodo, kad taip, tavo rankoje lūžo kaulas. Ar rentgenas pagydė tavo ranką? Ar tavo ranka jaučiasi geriau dėl rentgeno nuotraukos?

Ne, tavo ranka vis dar lūžusi, tačiau dabar tu žinai kad ji lūžo, ir kad reikia uždėti įtvarą, kad ji pagytų. Rentgeno nuotrauka neišsprendė problemos, bet parodė problemą tam, kad galėtum gauti reikiamą gydymą.

Įsakymai atskleidžia Nuodėmę

Tokiu pat būdu Dešimt Įsakymų buvo duoti, kad atskleistų giliai mumyse glūdinčią problemą – mūsų nuodėmę. Nuodėmė tiesiogiai reiškia ‚atsilikimą‘ nuo tikslo, kurio Dievas tikisi iš mūsų elgesyje su kitais, savimi ir Dievu. Biblija sako, kad:

Viešpats pažiūrėjo į žmones iš dangaus, kad pamatytų, ar yra kas išmano ir ieško Dievo. Jie visi nuklydo, visi kartu sugedo. Nėra darančio gera, nėra nė vieno. (Psalmynas 14:2-3)

Mes visi turime šią mūsų vidų griaunančią nuodėmės problemą. Tai rimta, jei Dievas kalba apie mūsų‚ gerus darbus‘ (kurie, tikimės, kad panaikins mūsų nuodėmes)

Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai. Mes visi vystame kaip lapai, mūsų piktadarystės blaško mus kaip vėjas. (Izaijo knyga 64:6)

Mūsų geri darbai religinėse apeigose ar pagalboje kitiems tėra tik „purvini skarmalai“ nusverti mūsų nuodėmių.

Bet vietoje to, kad pripažintumėm savo problemą, mes arba lyginame save su kitais (matuodami per blogio standartą), stengiamės sustiprinti savo religinę veiklą, arba pasiduodame ir gyvename dėl malonumų. Todėl Dievas paskelbė Dešimt Įsakymų, kad

… nes įstatymo darbais Jo akivaizdoje nebus išteisintas nė vienas žmogus. Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę. (Laiðkas romieèiams 3:20)

Jeigu lyginsime savo gyvenimus pagal Dešimties Įsakymų standartą, tai bus tas pats, kaip pasidaryti rentgeno nuotrauką vidinei problemai nustatyti. Dešimt Įsakymų ‚nepataiso‘ mūsų problemos, bet parodo ją aiškiai, kad galėtumėme priimti Dievo gydymą. Vietoje to, kad tęstumėm saviapgaulę, Įstatymas leidžia mums matyti save aiškiai.

Dievo dovana duodama per atgailą

Gydymas, kurį paskyrė Dievas, yra nuodėmių atleidimo dovana per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Ši gyvybės Dovana yra paprastai duodama, jei tik mes tikime ir pasitikime Jo darbu.

… žinome, jog žmogus neišteisinamas įstatymo darbais, bet tikėjimu į Jėzų Kristų. Mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume išteisinti Kristaus tikėjimu, o ne įstatymo darbais; nes įstatymo darbais nebus išteisintas nė vienas žmogus. (Laiðkas galatams 2:16)

Kaip ir Abraomas buvo išteisintas prieš Dievą, taip ir mes galime sulaukti teisingumo. Bet tai reikalauja mūsų atgailos. Atgaila yra dažnai neteisingai suprantama, kai iš tiesų atgaila tiesiogiai reiškia‚ nuomonės pakeitimą‘, tai yra, nusigręžimą nuo nuodėmės ir atsigręžimą į Dievą ir Jo siūlomą Dovaną. Biblija aiškina:

Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų panaikintos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų atgaivos laikai. (Apaðtalø darbø knyga 3:19)

Pažadas tau ir man yra tas, kad jeigu mes atgailausime, atsisuksime į Dievą, tuomet mūsų nuodėmės nebus taikomos prieš mus ir mes gausime Gyvenimą.